You turn up your music to hide the noise. Other people turn up their music to hide yours. You turn up yours again. Everyone buys a bigger stereo system. This is the arms race of sound. You don’t win with a lot of tremble.
This isn’t about quality. It’s about volume.
This isn’t about music. This is about winning.
You stomp the competition with the bass line. You rattle windows. You drop the melody line and shout the lyrics. You put in foul language and come down hard on each crossword.
You dominate. This is really about power.

These music-oholics. These calm-ophobics.
No one wants to admit we’re addicted to music. That’s just not possible. No one’s addicted to music and television and radio. We just need more of it, more channels, a larger screen, more volume. We can’t bear to be without it, but no, nobody’s addicted.

These distraction-oholics. These focus-ophobics.
Old George Orwell got it backward.
Big brother isn’t watching. He’s singing and dancing. He’s pulling rabbits out of a hat. Big brother’s busy holding our attention every moment you’re awake. He’s making sure you’re always distracted. He’s making sure you’re fully absorbed.
He’s making sure your imagination withers. Until it’s as useful as your appendix. He’s making sure your attention is always filled.
And this being fed, it’s worse than being watched. With the world always filling you, no one has to worry about what’s in your mind. With everyone’s imagination atrophied, no one will ever be a threat to the world.

There are worse things you can do to the people you love than kill them. The regular way is just to watch the world do it. Just read the newspaper.
The music and laughter eat away at your thoughts. The noise blots them out. All the sound distractions.

Anymore, no one’s mind is their own. You can’t concentrate. You can’t think. There’s always some noise worming in. Singers shouting. Dead people laughing. Actors crying. All these little doses of emotion.
Someone’s always spraying the air with their mood.

• Jaučiuosi taip, lyg sėdėčiau prie didžiulio stalo, aplink kurį grūdasi šimtai godžių vaikų, tokių išlepintų ir nekantrių, kad jie net negali sulaukti, kol paruoš maistą. Jie griebia nuo stalo paukščius ir suryja juos gyvus.
• Mes leidžiame savo jaunystę kaupdami turtą ir leidžiame turtą siekdami susigrąžinti jaunystę.
• Gyvenimą švaistai kolekcionuodamas daiktus.
• Per anoniminių alkoholikų susirinkimus broliai stikliuko mėgėjai supyksta ant jūsų, jei nepuolate džiaustyti savo purvinų skalbinių prieš auditoriją. Turiu galvoje, jei neišliejate viso purvo: neiškėliate į paviršių visų kibirų, plūduriuojančių jūsų sielos šulinyje, su paskendusių kačiukų kūnais ir žudimo įnagiais. Anoniminių alkoholikų grupės nariai nori išgirsti siaubo istorijas apie, tai kaip žemai esatę puolęs gyvenime, ir dar tokias, kad viena istorija būtų baisesnė už kitą. Pasakojimai apie smurtą šeimoje, svetimo turto grobstymą ir šlapinimąsi viešose vietose yra labai sveikinami ir vertinami. Tikrai tai žinau, nes pats vaikščiojau į tuos suitikimus, mačiau, kaip žmonės save menkina, ir pyksta ant savęs, kad nesu nepataisomas niekašas ir todėl negaliu kitiems papasakoti kraupių istorijų iš savo paties gyvenimo. “Niekada nebijok iškosėti šiek tiek skreplių klausytojams <…>kaip žmonės gali padėti sau, jei jie nenori patirti dalelytės tavo siaubo? Žmonės nori tos dalelytės, jiems jos reikia. Po tavo iškosėtų skreplių jų pačių siaubas neatrodo toks baisus.”
• Rengiuosi taip, kaip būčiau nepastebimas, nematomas – kaip visi. Ūžsimaskavęs.
• Mes visi rytais einame į darbą dėl vienintelės priežasties: bijom to, kas atsitiks, jei liausime tai darę.
• Kaip biologinė rūšis mes nesam sukurti dykinėti. Mums atrodo, kad esam, bet iš tikrųjų taip nėra.
• Mirė trisdešimties, palaidotas septyniasdešimties
• Man atrodė, kad gebėjimas taip atvirai žvelgti į pasaulį manyje sunaikintas visiems laikams; aš buvau įsitkinęs, kad ateinančius keturiasdešimt metų pravaikščiosiu tik apsimetinėdamas, kad gyvenu, toks tuščiaviduris, klausydamasis, kaip manyje šaipydamiesi barška jaunystės mumijos dulkių pripildytas barškutis.
• Aids už bučinį (Hiperkarma): tvitas įsitikinimas, kad bausmė kažkodėl visuomet būna gerokai didesnė už nusikaltimąL ozono skylė už šiukšlinimą.
• Šypsosi santūriomis “prašom mūsų neužmušti” šypsenomis
• Kiekvienas miestas turi savo kvapą
• Visi gimdami atsinešame laišką, ir jei tik būsime nuširdūs patys sau, prieš mirtį gali būti leista perskaityti tą laišką
• Tik vienišas žmogus gali gyventi paklusdamas esminiams buties dėsniams; ir jeigu jis pastebi ką tik išaušusį rytą arba mato vakarą, pilną daugybės įvairiausių dalykų, jeigu jis suvokia visa tai, kas vyksta, – tada, nors ir būdamas pačiame įvykių sukuryje, tas žmogus yra jiems nepavaldus, jis yra laisvas nuo jų lyg negyvėlis.
• Kaip buvęs rūkalius naktį sugriauna laiką ir erdvę susapnavęs košmarą, kad vėl pradėjo rūkyti. Bet dabar rūkalius atsibudo ir rankoje pamatė degančią cigaretę, ir jo siaubui nėra ribų.
• Atrodo, kad mūsų tėvų karta arba negali, arba nenori suprasti, kaip juos išnaudoja prekių gamintojai. Jie į vartojimą žiūri visiškai rimtai.
• Priklausydamas vidurinei klasei, turi susitaikyti su tuo, kad istorija tave ignoruoja. Turi susitaikyti su tuo, kad istorija nepadeda tau kovoti už tavo reikalą ir niekada tavęs negaili. Tai kaina, kurią reikia mokėti už kasdieninį komfortą ir ramybę. Todėl visi mūsų džiaugsmai yra sterilūs, o skausmai nesukelia užuojautos.

pradžia:

pabaiga:

Istorija:

Yukari yra paprasčiausia moksleivė, kuri iki aklumo klauso savo tėvų ir kasdien lanko mokyklą. Netikėtai ją gatvėje užkalbina ir pradeda persekioti keistai atrodantis vaikinas. Taip jau nutinka, kad ji atsiduria pas jį ir jo draugus dizaino studijoje. Jie paprašo jos tapti jų linijos “paradise kiss” modeliu. (kaip tik gatvėje jie tuo metu ir ieškojo savo linijai modelio). Tą akimirką ji pabėga, bet vėliau sutinka su jų pasiūlimu. Pradžioje jai buvo sunku dirbti su šiek tiek keistoka grupele žmonių, bet vėliau ji supranta, kad jie visai malonūs ir geri žmonės. Tai jai buvo, kaip spyris į užpakalį. Išjudina visą jos gyvenimą ir ji pradeda klausinėti klausimus. Suvokia, kad ji nėra patenkinta savo gyvenimu, ir nusprendžia sekti savo svajones. O štai dar ant rankų užkrenta įsimylėjimas, gana audringas…

Veikėjai:

Yukari

abiturientė, kuri mokosi cram school (ech, tie japonai), tam kad galėtų kur nors įstoti. Bet jai ne iti sekasi. Jos pravardė Carolline. Susitikus parakiss pradeda naujomis akimis žvelgti į savo gyvenimėlį. Ji yra gyvas rūpestėlis, jaudinasi dėl visko. O pakviečiama tapti modeliu, nes yra aukšta, graži…

George

trečiakurisis Yazawa dizaino mokyklos. Jo planas – tapti dizaineriu. Jis yra savimykla ir atrodo, kad mano esantis svarbiausias žmogus šioje planetoje. Jis yra pagrindinis žmogus Parakiss. Turiu talentą dizainui. Jis yra pavainikus, tačiau turtingos šeimos.

Arashi

Kažkokios grupės gitaristas. Jis myli Miwako ir yra ganėtinai pavydus. Parakiss jis užima mažą rolę – siuvėjas. Tačiau, kaip veikėjas visai įdomus.

Miwako

Tarsi mažas žaisliukas Parakiss. Tikra lėlė. Dailutė, linksma ir šneka vaikišku balsu… tik ne visada lieka vaiku. Gyvena su savo sese ir jos šeima.

Isabella

Taip, jis yra ji. Tai vyras, kuris persirengia moterimi. Jis yra svarbus asmuo parakiss struktūroje. Mėgsta gaminti valgyti, nuolat paremia George ir kitus. Ps. nuolat pamirštu, kad tai jis. Protas neneša.

Kuo man patinka?
Lengvas siužetas ir nėra prastas. Veikėjai auga su kiekviena serija ir vis įdomiau darosi.

Pabaigiau žiūrėti, pabaiga graži, bet man taip buvo gaila tos porelės. Kažkaip norėjosi, kad jie liktų kartu.

The problem is that I can never remember their names. Well the name of the band, so everytime I want to hear them I have to go many miles to look them up. Again and Again. No problem now – i will have a short cut My favorite is the last song, called “Don’t Gotta Work It Out”. It is so cool. Furthermore this is the first song I heard of them, so I fell for this song.